vienatvė, ah?

Šiandien turėjau tiek progų išgirst tą žodį vienatvė, kad netgi ištiesų sustojau ties šia tema.
Kam jos reikia, kas nori atsikratyt, o kas prisijaukit siūlo ir žada.
Visuomet mėgau daiktus. Ta prasme, daiktus! Tuos kuriuos gali paimt, paliest, pakilnot, suplėšyt, sulaužyt ar numest. Ir šis palankumas apčiuopiamybei, spėju, tikrai ne iš oro. Tik troškimas susirasti opoziciją aplinkoje, - būtent tai atsveriančiai nuolatinei, neapčiuopiamai sumaiščiai esančiai kažikur už skalpo, mėsų ar kur tik nori (net nežinau kur savo tą sielos gumulėlį įsivaizduoju esant, jei išvis - įsivaizduoju).
Bet argi ta vienatvė toks jau daiktas - reikiamas, atsikratomas, prijaukinamas, siūlomas, žadamas, parduodamas, perkamas..?
Aišku, vienatvė vienatvei nelygi ir priklauso itk uo supratimo ir įvardyjimo. Bet asmeniškai tikriausiai ją tepriemu kaip savo sudedamąją dalį. Tarp neišsipildžiusių vilčių, nuoskaudų ir aišku džiaugsmų, neužmušamų svajonių, naivaus tikėjimo ir jeigu vardan "skonio" truputį "padaiktinus" - gliutamatų, E345tojo ir E678tojo.
Vienatve, kreipiuos į tave, visą tokią neapčiuopiamą, kažkur prilipusią manyje, aš tavęs nenusipirkau, neturėjau progos jaukinti ir neatsakratysiu. Aš tik kartais prisimenu tavo buvimą, šyptelnu sau, išleidžiu dūmą ir šyptelnu - ,,Už mus, už mus."
P.S.: O šiaip tikrai, kalbant apie prisijaukinimą, nepamirškit, kad liekat atsakingi už tą, kurį prisijaukinat. Lapė priminė.

žalias vanduo

žinai tą jausmą kai įšoki pavyzdžiui į ežerą ir tos sekundės dalys kai jautis jog esi po vandeniu ir visa savo gyvybe jauti kaip spyriesi, leki į viršų, tik gaut tą oro gurkšnį. o ir tos sekundės dalelytės neįtikėtinai prailgėja. ir tada tereikia tos vos vos juntamos akimirkos kai jau tikrai esi virš vandens.
taigi tas atvirumas vos vos apčiuopiamas kalbant su vienu žmogumi buvo kaip tas mirksnis - iškilai.
sunkiai paaiškinama, bet taip aiškiai jaučiama.
o dabar štai trečią nakties dar cigaretę ir vėl panirt į tą trumpą nebūtį laikas. geriausia nebūties forma. tuo labiau kai taip retai sapnuoju.
o sapnuoti, kad esi po žaliu žaliu vandeniu ir niekaip negali iškilti - dar baisiau, bet tai jau dar tolimesnė tema.
nors gal kaiptik - pagaliau susiejau sapną su realybe ir duok die dar tą akimirką, neapčiuopiamą kaip lengvas susižavėjimas, dar kartą, duok die dar iškilt.

šiaurys sieloj

 Dievas gyvena sieloje, ne bažnyčioje, o mano sieloje gyveno vėjas. Net ir prakeiktai mažame lėktuve, kur business class persvara prieš likusius keleivius įgauna karštų dešrelių pavidalą, – net ir virš skandinaviškų fiordų pakilęs, ėsdamas karštas dešreles, užgerdamas jas likusiu viskio šlakeliu iš plastmasinio butelio aš negalėjau užkimšti atsivėrusios tuštumos paširdžiuose, neturėjau jėgų pašlovinti kūrinijos grožio ir neatšaukiamo tragizmo negalėjau, – man paprasčiausiai buvo gera bijoti mirties, ir tik tiek.
S.P.

Paukščiai.

Ant kaklo supas varliapaukštis Kalevala iš kažikokių Suomijos platybių, ant nugaros pelėdatupi ir savo spigiom akytėm mano užnugarį saugo, o ten kampe geltonai žalias draugas supas ant medinių šakelių sūpynių.
Ir kaipgi čia taip išėjo...
Savo taškuotam nudrengtam mengztiny gera tupėt ir klausyt visokiausių keiščiausių iš bibliotekos parsitystų muzikos plokštelių. Ir kas galėjo pagalvot, kad iš manęs toks geras vienišius išeis. Ir ko žmogus iš neturėjimo ką veikt įspraustas į laisvo laiko marių kampą neprisigalvoji, ko neprisiklausai, ko su savim neprisišneki.
O gal taip ir geriau.

Ganėtinai beprasmis ir nerišlus tas pirmas įrašas. Prisvilęs blynas, prisviles. O kur tu neprisvilsi kai nėr kas aliejaus šliukštelna, anei žibalo į ugnį. Vien išsausėję sentimentai ir smilkstančios cigaretės.