Ant kaklo supas varliapaukštis Kalevala iš kažikokių Suomijos platybių, ant nugaros pelėdatupi ir savo spigiom akytėm mano užnugarį saugo, o ten kampe geltonai žalias draugas supas ant medinių šakelių sūpynių.
Ir kaipgi čia taip išėjo...
Savo taškuotam nudrengtam mengztiny gera tupėt ir klausyt visokiausių keiščiausių iš bibliotekos parsitystų muzikos plokštelių. Ir kas galėjo pagalvot, kad iš manęs toks geras vienišius išeis. Ir ko žmogus iš neturėjimo ką veikt įspraustas į laisvo laiko marių kampą neprisigalvoji, ko neprisiklausai, ko su savim neprisišneki.
O gal taip ir geriau.
Ganėtinai beprasmis ir nerišlus tas pirmas įrašas. Prisvilęs blynas, prisviles. O kur tu neprisvilsi kai nėr kas aliejaus šliukštelna, anei žibalo į ugnį. Vien išsausėję sentimentai ir smilkstančios cigaretės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą