vienatvė, ah?

Šiandien turėjau tiek progų išgirst tą žodį vienatvė, kad netgi ištiesų sustojau ties šia tema.
Kam jos reikia, kas nori atsikratyt, o kas prisijaukit siūlo ir žada.
Visuomet mėgau daiktus. Ta prasme, daiktus! Tuos kuriuos gali paimt, paliest, pakilnot, suplėšyt, sulaužyt ar numest. Ir šis palankumas apčiuopiamybei, spėju, tikrai ne iš oro. Tik troškimas susirasti opoziciją aplinkoje, - būtent tai atsveriančiai nuolatinei, neapčiuopiamai sumaiščiai esančiai kažikur už skalpo, mėsų ar kur tik nori (net nežinau kur savo tą sielos gumulėlį įsivaizduoju esant, jei išvis - įsivaizduoju).
Bet argi ta vienatvė toks jau daiktas - reikiamas, atsikratomas, prijaukinamas, siūlomas, žadamas, parduodamas, perkamas..?
Aišku, vienatvė vienatvei nelygi ir priklauso itk uo supratimo ir įvardyjimo. Bet asmeniškai tikriausiai ją tepriemu kaip savo sudedamąją dalį. Tarp neišsipildžiusių vilčių, nuoskaudų ir aišku džiaugsmų, neužmušamų svajonių, naivaus tikėjimo ir jeigu vardan "skonio" truputį "padaiktinus" - gliutamatų, E345tojo ir E678tojo.
Vienatve, kreipiuos į tave, visą tokią neapčiuopiamą, kažkur prilipusią manyje, aš tavęs nenusipirkau, neturėjau progos jaukinti ir neatsakratysiu. Aš tik kartais prisimenu tavo buvimą, šyptelnu sau, išleidžiu dūmą ir šyptelnu - ,,Už mus, už mus."
P.S.: O šiaip tikrai, kalbant apie prisijaukinimą, nepamirškit, kad liekat atsakingi už tą, kurį prisijaukinat. Lapė priminė.