žinai tą jausmą kai įšoki pavyzdžiui į ežerą ir tos sekundės dalys kai jautis jog esi po vandeniu ir visa savo gyvybe jauti kaip spyriesi, leki į viršų, tik gaut tą oro gurkšnį. o ir tos sekundės dalelytės neįtikėtinai prailgėja. ir tada tereikia tos vos vos juntamos akimirkos kai jau tikrai esi virš vandens.
taigi tas atvirumas vos vos apčiuopiamas kalbant su vienu žmogumi buvo kaip tas mirksnis - iškilai.
sunkiai paaiškinama, bet taip aiškiai jaučiama.
o dabar štai trečią nakties dar cigaretę ir vėl panirt į tą trumpą nebūtį laikas. geriausia nebūties forma. tuo labiau kai taip retai sapnuoju.
o sapnuoti, kad esi po žaliu žaliu vandeniu ir niekaip negali iškilti - dar baisiau, bet tai jau dar tolimesnė tema.
nors gal kaiptik - pagaliau susiejau sapną su realybe ir duok die dar tą akimirką, neapčiuopiamą kaip lengvas susižavėjimas, dar kartą, duok die dar iškilt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą